„Dabar susitikusios viena kitą vietoj įprasto “ar dar ne močiutė?“ susirūpinusios klausiame: “Ar dar neparsivarė?“.

Mielosios, tiesiai šviesiai noriu paklausti, ar jūsiškis dar neparsivarė motociklo? O gal apie tai kalba? O gal naršo skelbimus internete? Jei taip, tai jūsiškį ištiko standartinė vidutinio amžiaus krizė. Juokas juokais, bet pusės mano draugių vyrai, pasiekė kritinę 40— 45-erių ribą, kai atseit suprato, kad „viskas praėjo ir nieko daugiau nebebus“, parsivarė motociklus.

Štai vienos mano draugės vyras paslapčia įsigijo anglišką supergalingą motociklą kažkokiame internetiniame aukcione, sugebėjo paslapčia jį parsivaryti, o ji apie jo vidutinio amžiaus krizės svajonę sužinojusi, tik kai netikėtai aptiko 80 arklių galios motociklo pasą ir rakčiukus. Draugės vyras pasiteisino visiškai tipiškai: esą nenorintis mirti taip ir neįgyvendinęs savo svajonės. Įsiutusi mano draugė pasakė, kad dabar tai tikrai numirti jam pasiseks žymiai greičiau.

Kitas mano pažįstamos vyras pasielgė visiškai įžūliai, tiesiai šviesiai suformulavęs, kad jį ištiko vidutinio amžiaus krizė ir dabar jis darys, ką norės. Ir, žinoma, parsivarė.

Motociklas mūsų mielų draugių kompanijoje pastaruoju metu tapo baisiu keiksmažodžiu ir didžiule šeimyninės laimės grėsme. Dabar susitikusios viena kitą vietoj įprasto „ar dar ne močiutė?“ susirūpinusios klausiame: “Ar dar neparsivarė?“.

O kai vieną kartą netyčia užklupau ir saviškį kuo slapčiausiai tyrinėjant motociklų skelbimus ir net tyliai kažkam skambinėjant, siaubingai susirūpinau ir nieko nelaukusi sukviečiau draugių susirinkimą tema: „Motociklas — diagnozė ar neišvengiama realybė?“

Tai buvo ko gero rimčiausia per visą mūsų draugystės laikotarpį diskusija, net sakyčiau disputas. Mes jam netgi iš anksto ruošėmės, kad planuotas vakarėlis netaptų tuščiu plepėjimu ir kad mes būtinai priimtume kažkokį išmintingą sprendimą.

Disputą pradėjau, pasirengusi kalbėti tema: „Kodėl aš taip baisiai jaučiuosi“. Nesijuokite, apklaususi savo labiau ar mažiau pažįstamas, kurių vyrai jau parsivarė, pavarčiusi internete literatūrą, aš su palengvėjimu priėjau išvados, kad mano reakcija į tą siaubingą dalyką yra tipiškai normali ir mane ištiko standartinės reakcijos.

Pirma, baimė tapti našle.

Antra, baimė (visiškai pagrįsta), kad jis manęs ant tos užpakalinės sėdynės tai tikrai nevežios. Radau internete (ten, žinokite, tų parsivariusių knibždėte knibžda ir jie dalijasi savo įspūdžiais) tokį draudžiamų daiktų ir dalykų sąrašą, kur pirmu numeriu nesuprantu kodėl įrašyta žmona.

Trečia, žiaurus pavydo ir nevilties jausmas, tik nepavyko išsiaiškinti, kodėl.

Na, ir dar keletas smulkesnių reakcijų, bet tai jau niuansai.

Po manęs pasisakė draugė psichologė (išsiskyrusi, todėl, pirma, jai konkurencija negresia, antra, ji turi šansų užsiropšti ant svetimos užpakalinės sėdynės, netgi maniškio, tikra kiaulė).

Tai štai, ji paaiškino, kad, pirma, baimė tapti našle ypač padidėja mūsų kritiniame amžiuje, kaip lyg ir dar per anksti, bet jau per vėlai. Kad mūsų amžiaus moterys savo tolesnį gyvenimą jau dažniausiai įsivaizduoja laimingoje, ramioje ir sočioje santuokoje. Mes jau atseit esame susikūrusios idilišką vaizdelį, kaip abu geriame mėtų arbatą, darniai žiūrime pro nuosavo (labai ekonomiško ir naudojančio atsinaujinančius energijos šaltinius) namo langą ir laukiame mielų, sėkmingai įsitaisiusių, bent jau Riomerio universitetą baigusių vaikų su garbanotais anūkais. O tas baisus žvėris motociklas prilygsta drakonui, kuris gali suėsti visą mūsų ateitį.

Antra, ji patikino, kad baimė, jog žmonų ant užpakalinės sėdynės jie tikrai nevežios, yra 100 procentų pagrįsta. Ir štai esą kodėl.

Mat motociklas jiems asocijuojasi su laisve, kitaip tariant, paskutine galimybe ištrūkti iš santuokinių pančių priespaudos, ir todėl atseit žmonos užsisodinimas ant užpakalinės sėdynės prilygtų elgesiui, kai kalėjimo bėglys su savim pasiima ir kalėjimo prižiūrėtoją. O tai jau būtų patologija.

Mes norėjome piktintis, bet psichologė, užbėgdama už akių, reikšmingai nusišypsojo, atseit, pačios žinome, kokios baisios kartais būname.

Ir trečia, žiaurus pavydo ir nevilties jausmas kyla būtent iš to, kad mes prarandame kontrolės galią. Kai vyras išlekia pasivažinėti, mes nežinome, nei kur, nei su kuo, nei ką jis galvoja, nei kaip jaučiasi, ir pasąmonėje suvokiame, kad mums tai nepasiekiama.

Žinokit, mielosios, aš (ir ne tik aš viena) pradėjau įtarti, kad mūsų išsiskyrusi psichologė šiuo metu nekenčia visų laimingų žmonų ir pagatava užsiropšti ant svetimos užpakalinės sėdynės.

Tačiau ginčytis ir protestuoti nebuvo laiko, nes reikėjo skubiai sugalvoti, ką daryti ir kaip teisingai reaguoti, kai sutuoktinis parsivarė ar ketina vieną dieną jį parsivaryti.

Viena draugė papasakojo žinanti tokią draugę, kuri sugebėjo užsiropšti ant galinės saviškio sėdynės ir dabar drauge su juo važinėja po Maroką ir kitus baisius kraštus. O siaube.

Psichologė pritarė, kad tai — vienas iš galimų būdų. Ir, plekštelėdama per savo dailias šlaunis, patikslino: žinoma, jei odinės kelnės atrodo estetiškai.

Tačiau kita draugė papasakojo dar vieną veiksmingą būdą, kurį išbandė jos viena pažįstama. Žodžiu, kai jos sutuoktinis ėmė vieną kartą ir parsivarė, ji tyliai ramiai nupirko jam juodą blizgantį kostiumą, naujus nebrangius batus ir privertė pasimatuoti.

O kai šis, besisukiodamas prieš veidrodį, paklausė, kur jis su tuo baisiu kostiumu eisiąs, ji ramiai nusišypsojo ir paaiškino, kad čia — įkapėms.

Ir išsitraukusi iš spintos dvi naujas juodas elegantiškas sukneles (vieną su tokiu nemenku dekoltė) pasiteiravo: su kuria, jis norėtų, kad ji vilkėtų per jo laidotuves?

Sako, suveikė. Tai dabar, mielosios, sprendžiu, ką pirkti: ar juodas aptemptas odines kelnes, ar gundančią „žėlauną“ suknelę. Bet jau to žvėries taip lengvai į savo gyvenimą neįsileisiu. Atsirado mat kalėjimo bėglys...

Ieva, kovojanti

"Šiaulių kraštas"